Ne visi į savanorystę ateina drąsiai ir užtikrintai. Kartais ateiname tyliai – su klausimais, ar pritapsime, ar
mokėsime, ar rasime laiko. Kartais baugina ne pati veikla, o nauja aplinka, nepažįstami žmonės,
nežinojimas, ko tikėtis. Ir tai yra visiškai normalu: savanorystė dažnai prasideda ne nuo didelio žygdarbio,
o nuo mažo žingsnio į nežinomybę.
Tačiau būtent tame žingsnyje slypi didžiausia vertė. Nes savanorystė – tai ne tik valandos grafike ar
atliktos užduotys. Tai ir susitikimai, kurie sušildo. Tai ir patirtys, kurios priverčia pažiūrėti į save kitaip. Tai
momentai, kai peržengi savo baimes, prisitaikai, išmoksti paprašyti pagalbos, o kartais – tiesiog leidi sau
būti tarp žmonių ir pajausti bendrystę.
Šiandien dalijamės savanorės pasakojimu apie šešių mėnesių kelią. Per šį laiką ji savanoriavo dvejose
organizacijose: VšĮ Užimtumo centre ir Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekoje. Ji atvirai pasakoja,
kodėl pasirinko pakeisti organizaciją, ką veikė savanorystės metu ir kuo ją nustebino darbas bibliotekoje.
,,Mano savanorystė bendradarbiaujant su „A. C. Patria“ vyko sklandžiai, smagiai ir, svarbiausia,
prasmingai. Per šešių mėnesių laikotarpį spėjau išbandyti savanoriavimą dvejose skirtingose
organizacijose – ir abi patirtys padovanojo daug šilumos, iššūkių bei naujų atradimų.
Pirmoji organizacija, kurioje savanoriavau, buvo VšĮ Užimtumo centras. Čia organizavau veiklas vaikams,
žaidėme, kūrėme saugią ir jaukią aplinką. Man buvo svarbu prisidėti prie jų geros savijautos ir užtikrinti,
kad jie jaustųsi saugiai bei priimti. Kartu mokėmės vieni iš kitų – vaikai iš manęs, o aš iš jų.
Vėliau savanorystę tęsiau Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje. Čia praleidau
didžiąją dalį savanorystės laiko, todėl būtent su biblioteka sieju daugiausia patirčių ir prisiminimų.
Organizaciją keičiau ne todėl, kad Užimtumo centre nepatiko – priešingai, ten praleistas laikas buvo
prasmingas ir atnešė daug džiaugsmo. Tiesiog prasidėjus mokslo metams supratau, kad mano
savanorystė būtų efektyvesnė kitoje vietoje, kur galėčiau geriau suderinti laiką ir įsipareigojimus.
Labai džiaugiuosi, kad „Patria“ suteikia galimybę savanorystės laikotarpiu vieną kartą pakeisti
organizaciją. Tai nuima įtampą ir leidžia jaustis saugiau – juk gyvenimo planai kartais pasikeičia, o
lūkesčiai ne visada sutampa su realybe. Savanorystė yra mokymosi ir pažinimo kelias: tiek savęs, tiek
kitų.
Nors ilgalaikė savanorystė man nebuvo naujiena – tokią patirtį turiu ir „Jaunimo linijoje“ – vis tiek
susidūriau su naujais iššūkiais ir džiugiais potyriais. Savanorystė bibliotekoje leido pamatyti organizacijos
veiklą iš vidaus ir suprasti, kiek daug žmonės ten nuveikia. Kartais atrodo, kad darbas bibliotekoje gali
būti nuobodus, bet realybė visiškai kitokia: čia vyksta renginiai, organizuojamos veiklos, ateina įvairaus
amžiaus žmonės, o pati biblioteka tampa šilta bendruomenės susibūrimų vieta.
Šioje aplinkoje man patiko ir tai, kad užduotys buvo labai įvairios. Vieną dieną rūšiuoji knygas, kitą –
fotografuoji renginį, trečią – pasitelki fantaziją bibliotekos erdvių puošimui ar dekoracijų kūrimui. Tai
suteikė galimybę išbandyti save skirtingose situacijose ir nepajusti rutinos.
