Esu Vaiva, šią vasarą baigiau savo vienerių metų trukmės ESK projektą Slovėnijoje, jaunimo centre Zavod Bob. Labai džiaugiuosi pasirinkusi šią šalį bei šį projektą. Jis man atvėrė daugybę nuotabių pažinčių, gamtos bei savybių, kurių net nemaniau, kad turiu.
Padaviau prašymą savanoriauti Slovėnijoje pernelyg daug negalvodama ir nustebau, kai buvau priimta. Pamaniau, kodėl gi ne, nors pradžioje net nebuvau tikra ar tai Slovėnija ar Slovakija. Vis tik šalis pasirodė nepaprastai įdomi, nors ir maža, net mažesnė už Lietuvą, bet labai įvairi savo kultūra ir netgi kalba. Gamta joje taip pat beproto graži ir, tokiai nedidelei teritorijai, taip pat labai įvairi – neįtikimai mėlynos upės, kriokiai, miškai, didžiuliai kalnai ir plačios pievos, ežerai ir netgi jūra. Todėl net ir karantinas buvo lengvesnis, kai didžiąją dalį laiko galėjau praleisti gamtoje.
Jaunimo centras, kuriame savanoriavau savo projekto metu, mane sužavėjo savo bendruomeniškumu ir laisva dvasia. Nors ir nemažai jame dirbau, džiaugiuosi nepraleidusi progos įsitraukti į šitokią gausybę veiklų, kurių kiekviena savotiškai mane augino. Savo projekto metu Slovėnijoje dalyvavau įvairių projektų bei dirbtuvių kūrime, fotografavau renginius bei breiko šokėjus (kadangi mano centras užsiėmė ir hip-hopo kultūros skleidimu), bei mokiausi šokti pati. Taip pat moderavau bei dalyvavau kritinėse diskusijose, piešiau jaunimo centro sienas, mokiausi Slovėnų kalbos, važiuodavau dirbti į jaunimo centro sodą (dviračiu, nes Liublianoje juo lengvai galima pasiekti viską) na, ir žinoma, po ilgos darbo dienos, kartu su jaunimo centro darbuotojais nueidavau į kavinę valgyti picos. Nors ir savanoriavau koronos laikais, sugebėjau pamatyti visai nemažai. Susiradau daug draugų su kuriais kiekvieną savaitę kopdavome į kalnus, stovyklaudavome prie upių arba šiaip leisdavome laiką Slovėnijos miesteliuose. Kiekvieną penktadienį dalyvaudavau protestuose prieš Slovėnijos valdžia ir jos reformas. Po protesto visi traukdavome į Metelkovą – alternatyvųjį Liublianos rajoną.
Vis tik gaila, kad negalėjau pamatyti Liublianos tokios, kokia ji yra iš tiesų – šurmuliuojančios nesibaigiančiais renginiais, koncertais, gatvės muzikantais, performancais.. kurie negalėjo įvykti dėl dabartinės koronos situacijos. Bet taip pat nesigailiu išvykusi, nes nepaisant sunkių laikų, metai buvo neįtikėtinai įdomūs. Tikiuosi, dar kažkada į Liublianą sugrįžti:)
