Pokalbis su savanoriu Modestu apie savanorystę AJC „Vartai”
Ką tu randi ateidamas į Vartus?
M: Aš savyje pastebiu daug dalykų būdamas čia. Bendraudamas, veikdamas, kiekvieną akimirką, su kiekvienu jaunuoliu leisdamas laiką, aš pastebiu save vienaip ar kitaip reaguojantį. Tai ir duoda man didžiausią naudą. Galimybė stebėti save skirtingose situacijose. Pamatyti kur aš pats „daužausi”.
Kas tau yra jaunuolis, kaip tu jį matai?
M: Mano vidinis santykis su jaunuoliu yra įdomus. Aš jo nelaikau nei draugu, nei klientu, kas mano gyvenime yra įprasta – turėti klientų. Tai išskirtinis santykis su žmogumi, kurio man nėra tekę patirti. Aš pastebiu, kad kiekvienas iš jaunuolių man yra labai svarbus, aš noriu žinoti kiek įmanoma daugiau apie jo gyvenimą ir prieit arčiau, padėti jam pačiam drąsiai žiūrėti į dalykus, į kuriuos vienam gali būti sunku pasižiūrėt, padrąsinti kely.
Bet aš nejaučiu atsakomybės tame kelyje. Save matau kaip gidą, einantį šalia. Kuris padeda išbūti situacijose iš kurių norisi pabėgt. Jaučiuosi tas prie kurio galima prieiti ir tiesiog jaustis saugiai ir priimtu. Todėl lengva smarkiai neprisirišt.
Jeigu nebematau jaunuolio, būna, pagalvoju, kaip jam sekasi. Bet jeigu jis išėjo iš mano aplinkos, gyvenimo, aš lengvai paleidžiu. Nors, kol jie yra aplink, jaučiu, kad man labai rūpi. Tą leidžia buvimas nei tai mokytojo, nei tai globėjo vaidmenyje. Kol kartu, tol einam šalia. Pakeleiviai. Kai keliai išsiskiria, einam skirtingais.
Gal turi kokią istoriją, kada didžiavaisi savimi ir kitu Vartų savanoriais?
M: Daug momentų kyla, kurie priverčia didžiuotis, džiaugtis situacija, ypač kai jaunuoliai dalinasi apie savo įvykius.
Bet labiausiai man įsirėžė situacija, kai po Vartų Kalėdinės stovyklos, po Naujų metų sužinojom, kad Vartų jaunuoliai kartu susirinko ir kartu šventė Naujus metus, darė tradicijas iš Kalėdų stovyklos. Bandė švęsti jaukiau, ieškojo šilumos tarpusavyje, nors ir nebuvo darbuotojų, savanorių, ieškojo tikro ryšio, be įprastų pasislėpimų po paniatkėm.
Nors tie ritualai iš pradžių ir Kalėdinei stovykloj jiems neatrodė priimtini, tačiau pamatė vertę ir tarpusavyje pradėjo dalintis.
Atrodo ūgtelėjo be papildomo prisidėjimo. Tada tikrai atrodo, kad jie gauna ne tik momentinė nauda, bet kuria išliekamoji vertė, kuri jiems padeda augti kaip žmonėm. Kitaip priimti sprendimus, kitaip švęsti, priimti šalia esantį žmogų.
Ko gero tai yra daugiausiai džiaugsmo suteikęs momentas.
Žinutė ateities Vartų savanoriui. Kas svarbu savanoriaujant Vartuose?
M: Aš galvoju, kad svarbiausia suprasti esminį dalyką, kad greičiausiai žmogaus, su kuriuo kalbi situacijoje, būtum pasielgęs lygiai taip pat. Tik suvokus, kad kiekvienas žmogus atėjęs į Vartus yra lygiai toks pats, koks tu. Lygiai taip pat nori patenkinti savo poreikius, nori būti mylimas, nori būti priimtas ir kartais sunkiai suvokiamais keliais bando gauti tą priėmimą, pripažinimą ir meilę.
Reikia suprasti, kad kartais gali atrodyti kvailas tas būdas gaut, bet reikia suprasti kodėl tas poelgis vyksta. Kodėl daro, o ne ką daro. Žiūrėti žingsniu į priekį. Jeigu jaunuolis prašo dėmesio grubiai, tai neatsakyti į veiksmą, o atsakyti į meilės šauksmą. Rūpesčio šauksmą. Žiūrėti tiesiai, ne tai kas vyksta, o kodėl vyksta.
