Dovilei dar tik 23-eji, bet ji jau spėjo sudalyvauti daugybėje savanorystės projektų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pastaruosius penkerius savo gyvenimo metus savanoriškai veiklai paskyrusi sociologijos ir antropologijos studentė tiki: nėra geresnės terpės mokytis ir tobulėti.
SENA SVAJONĖ
,,Visada domėjausi socialinėmis ir kultūrinėmis temomis” – pasakoja ji . „Be galo norėjau save išbandyti darbe su neįgaliaisiais, intelekto sutrikimų turinčiais vaikais. Pati pirmoji mano savanorystės patirtis buvo vaikų namuose, vėliau savanoriavau stovykloje ,,Lietuvos Atgaja”, pasinėriau į kultūrinę veiklą – savanoriavau Dramos teatre, viename muzikos festivalyje.” – vardino mergina. Įsimintina Dovilei buvo ir vaikų stovykla ,,Mes kitokie”, kurioje ji vasarą savanoriavo pagal nevyriausybinės organizacijos „A. C. Patria” kuruojamą projektą. Stovykloje atostogas leidžia įvairūs vaikai – paliesti fizinių negalių, taip pat autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą turintys mažieji. ,,ši patirtis atnešė be galo daug iššūkių. ” – pripažino kaunietė. „Jutau, kad man sunku prieiti prie vaikų, nežinau, kaip su jais bendrauti, trūksta žinių. Vis dėlto, daug išmokau, gavau neįkainojamų pamokų.” Savanorystės metu Dovilė daugiausia padėdavo išvykose ir ekskursijose – keliaujant apžiūrėti Pažaislio vienuolyno ar pasivaikščioti Santakoje, papildomos rankos ypatingai reikalingos. Mergina stovykloje taip pat žaisdavo su jaunaisiais stovyklautojais, užsiimdavo kitomis bendromis veiklomis.
Išbandžiusi savanorišką veiklą Lietuvoje, lapkritį Dovilė įgyvendino seną svajonę ir išvyko į trumpalaikį savanorystės projektą Slovėnijoje pagal programą „Europos savanorių tarnyba” (nuo 2019 m. „Europos solidarumo korpusas”). ,,Įvykdyti planą vis trukdė mokslai – juk projektui paskirti būtina mažiausiai du mėnesius. ” prisiminė savanorė. ” Galiausiai nusprendžiau išeiti akademinių atostogų ir skirti savo laiką tarptautinei savanorystei.” Organizacija, kurioje savanoriavo Dovilė, dirba su neįgaliaisiais, tačiau nesikoncentruoja į vieną veiklą, tad dveji išvykos mėnesiai buvo kupini netikėtumų. ,,Vieną kartą per savaitę vesdavome užsiėmimus įvairių negalių turintiems suaugusiems, taip pat užsiimdavome su vaikais ir jaunuoliais, vykdavome į mokyklas.” – pasakojo mergina.
NETIKĖTI SUTAPIMAI
Vis dėlto, savanorystė svečioje šalyje kėlė ir nemažai iššūkių. Pasak Dovilės, sunkiausia būdavo susikalbėti su vaikais. ,,Nors mūsų mentoriai ir kartodavo, kad bendraujant su mažaisiais kalba nebūtina – galima puikiausiai susikalbėti žaidimų forma, tai nepasiteisino. Be galo sunku užmegzti ryšį, kai trukdo kalbos barjeras. Be to, su jais susitikdavome tik kartą per savaitę.” – atskleidė savanorė. Kita vertus, tokia situacija vertė imtis didesnio kūrybiškumo, išmokti išsisukti iš sunkių situacijų. Slovėnijoje savanoriai nemažai išmoko ir dirbdami su negalių turinčiais suaugusiais. ,,Visi drauge ruošdavome jiems žaidimus, specialią programą. Nors dauguma jų kalbėjo tik slovėniškai, šiuo atveju sunkumų nekildavo, tarp mūsų užsimezgė ypatingas ryšys.” – pasakojo Dovilė.
Grįžusi į gimtinę tęsti studijų mergina savanorystės taip pat nepamiršo – šiuo metu savanoriauja net dvejose organizacijose. ,,Jau mėnesis kaip savanoriauju laipiojimo centre ,,Miegantys drambliai” – atskleidė ji . „Skiriame daug dėmesio neįgaliesiems, ypač vaikams. Aš daugiausiai padedu renginiuose, vaikų treniruotėse. ” Neseniai Dovilė taip pat pradėjo savanorystę Kauno Prano Daunio ugdymo centre. Čia mergina kartą per savaitę užsiims su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. ,,Įdomu tai, kad abi savanorystės vietas jungia tam tikri aspektai” pasakojo Dovilė. „Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių ,,Miegančiuose drambliuose” turėjau padėti vienai neregei moteriai pažinti kelią nuo stotelės, kad vėliau ji galėtų savarankiškai atvykti čia rengiamą stovyklą. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad ji yra baigusi būtent Prano Daunio ugdymo centrą. Šis ryšys man pasirodė itin gražus.” -sutapimus atskleidė ji.
DIDŽIAUSI IŠŠŪKIAI
Pasak Dovilės, savanoriaudama ji įgijo daug vertingos patirties, kadangi visos savanorystės vietos buvo be galo skirtingos. ,,Didžiausius skirtumus įžvelgčiau tarp kultūrinės ir socialinės savanorystės.” – teigė ji . „Viena savanoriauti su neįgaliaisiais, mokytis bendravimo su jais, bandyti užmegzti ryšį. Tai yra didelis savęs išbandymas. Visai kitokia savanorystė yra renginiuose, teatre ar muzikos festivalyje – čia gali patenkinti savo smalsumą, iš arti pamatyti, kaip organizuojami koncertai, statomi spektakliai.” – skirtumus nusakė ji. Dovilės teigimu, didžiausias iššūkis jos vis dėlto laukė vienoje iš vaikų stovyklų – čia dirbdama mergina jautė didžiulę atsakomybę. ,,Mes, savanoriai, turėjome paruošti visą programą, bendrauti su vaikais, suvaldyti juos, užmegzti kontaktą. Buvo labai intensyvu, tačiau tai – vienas geriausių dalykų, kuriuos patyriau per gyvenimą.” – neabejojo ji.
Mergina džiaugėsi, kad savanorystės vietose gali daug ko išmokti iš kartu dirbančių specialistų – mokytojų, kineziterapeutų, dirbančių su neįgaliaisiais. Vis dėlto, Dovilė nežino – nori savo gyvenimą sieti su socialiniu darbu, studijų sritimi ar dar kita veikla. ,,Mane domina įvairios sferos, kol kas dar tiksliai nežinau, kuri jų man artimiausia. Yra milijonai dalykų, kuriuos noriu išbandyti – manau, kad savanorystė tam puikiai tinka.” – tikino ji. Po studijų kaunietė planuoja dalyvauti tarptautiniame ilgalaikės savanorystės projekte – pusmečiui ar ilgiau išvykti į užsienį. ,,Norėčiau visiškai pakeisti interesų lauką ir savanoriauti kur nors gamtos apsuptyje – gal kokiame nors nacionaliniame parke?” – apie ateities planus pasakojo Dovilė. „Neabejoju, kad įgysiu dar daugiau patirties, o gal net suvoksiu, kur toliau norėčiau pasukti savo gyvenimo vairą.”
