Savanorystė Lietuvoje populiarėja ne vieną dešimtmetį. Šiandien jau ne tik studentai, bet ir kur kas vyresni lietuviai po darbo neatlygintinai skiria savo laiką ir gabumus, siekdami prisidėti prie visuomenės gerovės. Dažnas susigundo ir tarptautinės savanorystės galimybėmis – šansu pažinti kitą kultūrą ir tuo pačiu ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems labiausiai to reikia. Savo ruožtu, kasmet į Lietuvą taip pat atkeliauja vis didesnis būrys savanorių iš įvairių Europos ir pasaulio šalių. Kaip jiems sekasi pažinti Šionykštę kultūrą ir pritapti? Kokie iššūkiai kyla tarptautinį savanorį priimančiai organizacijai?
SUSIKALBA ŠIRDIMI
Kauno pakraštyje įsikūrusios ,,Arkos” bendruomenės savanoriškos veiklos koordinatorės Ugnės Gudelytės teigimu, tarptautinis savanoris organizaciją praturtina žiniomis ir gebėjimais, taip pat neretai sugeba pastebėti aspektus, kurie praslysta darbuotojams pro akis. Žmones su intelekto negalia jungiančioje bendruomenėje šiuo metu savanoriauja vengrė Anna, atvykusi pagal nevyriausybinės organizacijos ,,A. C. Patria” projektą. Mergina greitai užsitarnavo bendruomenės narių (vadinamų bičiuliais) meilę ir palankumą. Nors dėl skirtingo kultūrinio pagrindo ir kalbos barjero vis dar iškyla nemažai kliūčių sklandžiai bendrauti, anot U. Gudelytės, tai – menkniekis, palyginus su savanorio teikiama nauda.
,,Dauguma mūsų darbuotojų turi labai teigiamos tarptautinės savanorystės patirties. ” pasakojo ji. „Savanoriai pagyvina bendruomenę ir tarpusavio santykius, žadina bičiulių smalsumą, skatina juos mokytis ir augti. Suprantama, mums, kaip organizacijai, tenka įdėti nemažai pastangų prieš tikintis naudos – įvesti naujai atvykusį žmogų į mūsų kasdienį gyvenimą užtrunka. Taip pat, dėl kultūrinių skirtumų, kartais kitaip suprantame juokus, etiketą, punktualumą ir kitus aspektus, tačiau kiekvienu atveju tarptautinis savanoris yra papildoma širdis, kuriant žmogiškus santykius ir draugystę.” – pabrėžė ji. Anot ,,Arkos” atstovės, iki šiol priimti savanoriai buvo itin skirtingi. ,,Judrus ir nuolat juokaujantis savanoris pagyvino visą bendruomenės gyvenimą, sukūrė džiugią atmosferą, tuo tarpu, prieš tai savanoriavusią tylią merginą ypatingai mėgo ramesni bičiuliai. Atvykusios kruopščios ir atsakingos savanorės padėjo mums pastebėti smulkmenas, kurių iki šiol nematėme.: – vardino ji. U.Gudelytė pripažįsta, kad kalbos barjeras neretai sutrukdo tinkamai įtraukti savanorį į ilgus komandos susitikimus. Vis dėlto, atvykėliai labai noriai mokosi lietuvių kalbos ir išmaniai vartoja gestų komunikacijos metodus. Bendraujant su bičiuliais to dažnai užtenka, kadangi jiems svarbesnis buvimas kartu ir pasitikėjimas.
SVARBIAUSIA – SAUGUMO JAUSMAS
U. Gudelytė pastebi, kad būtent pastovumo aspektas suteikia tarptautiniams savanoriams pranašumą prieš vietinius. ,,Nors su vietiniais savanoriais kur kas mažiau paruošiamojo darbo, mums ypatingai svarbus stabilumas. Tarptautinės savanorystės projektai yra ilgalaikiai, savanoriai įsipareigoja kasdien lankytis pasirinktoje savanorystės vietoje. Žinojimas, kad pagalbininkas niekur nedings, tiek darbuotojams, tiek bičiuliams suteikia ramybės, saugumo.” – atkreipė dėmesį ji.
Šiuo metu bendruomenėje savanoriaujanti Anna kas rytą su bičiuliu Mariumi daro mankštą, vėliau dalyvauja vienoje iš darbo grupelių, pavyzdžiui, padeda bendruomenės nariams gaminti žvakes ar pietus. Kartą per savaitę ji taip pat veda anglų kalbos pamokėles jos išmokti norintiems bičiuliams. ,,Annos pagrindinis darbas yra kurti santykius, bendrauti, motyvuoti, palydėti kelionėse, pasivaikščiojimuose, inicijuoti žaidimus, pagelbėti komandai buityje. Laukia ir pačios savanorės iniciatyvos laikas, ji ruošia pristatymą apie savo šalį.” – pasakojo U. Gudelytė. Pasak jos, tarptautinių savanorių teikiama nauda yra akivaizdi – šiems išvykus bendruomenės nariai dar ilgai apie juos kalba ir laukia sugrįžtant. ,,Keista, bet dažniausiai kaip tik šie savanoriai suranda būdų komunikuoti su, rodos, sunkiai bendraujančiais bičiuliais – naudoja gestus, nuotraukas, paveikslėlius ir sugalvoja tokių metodų, apie kuriuos mes dažnai net nepagalvojame. ” pripažino ji.
NERADO VIETINIŲ
U. Gudelytei pritarė ir Kauno rajono socialinių paslaugų centro Dienos socialinės globos centro socialinė darbuotoja Urtė Stasiulytė. Su negalios paliestais vaikais dirbančioje įstaigoje savanorišką veiklą šiuo metu atlieka Mickael iš Prancūzijos. ,,Įdėjome nemažai pastangų į savanorių paieškos procesą, tačiau nesulaukėme vietinių susidomėjimo. ” situaciją atskleidė specialistė. „Iškilo dvi problemos: esame įsikūrę miesto pakraštyje, tad pasiekti mūsų centrą nėra labai patogu, taip pat dienos metu, kada mums labiausiai reikia pagalbos, dauguma gyventojų mokosi ar dirba. Daugeliui nesvetima ir baimė iš arčiau pažinti neįgalųjį.” – vardino ji. Ilgalaikė tarptautinės savanorystės programa centrui tapo tikru išsigelbėjimu – atvykstantis savanoris yra pakankamai motyvuotas, kadangi pats pasirinko savanorystės vietą, taip pat yra įsipareigojęs mažiausiai pusmetį per savaitę skirti 30-36 valandas savanorystei.
,,Ilgalaikė savanorystė mūsų organizacijai yra ypatingai svarbi, kadangi negalią turintiems vaikams prireikia nemažai laiko susipažinti, sukurti santykį ir pradėti pasitikėti nauju žmogumi.” – pasakojo U. Stasiulytė. Anot jos, savanoriai ilgainiui tampa centrą lankančių vaikų vyresniaisiais draugais. Kadangi jie turi mažiau atsakomybių nei darbuotojai, gali visą savo laiką skirti jaunuoliams. Per šį intensyviai praleidžiamą laikotarpį kuriasi ypatingai stiprūs tarpusavio santykiai. Nors dauguma vaikų nemoka anglų ar kitos kalbos, pasak centro atstovės, tai nesutrukdo jiems pilnavertiškai bendrauti su savanoriu – tiesiog tenka greitai atrasti kitų būdų komunikuoti. ,,Tiesa, nemokant vietinės kalbos tampa sunku paaiškinti vaikui apie jo netinkamą elgesį, tad savanorystės pradžioje reikalinga intensyvesnė darbuotojų pagalba.” – pasakojo U. Stasiulytė.
ABIPUSĖ NAUDA
Specialistė pripažino, kad didžiausias iššūkis, priimant tarptautinį savanorį, yra kalba ir skirtingos kultūros. ,,Tiek pačiam savanoriui, tiek kai kuriems darbuotojams iškyla sunkumų, nes organizacijoje ne visi gali laisvai kalbėti anglų kalba, todėl reikalingas tarpininkavimas. Vis dėlto, tuo pačiu, tai yra puiki galimybė tobulėti, nes kalbos nemokėjimas skatina mokytis, augti. ” – situaciją nušvietė ji. „Kultūrų skirtumai pradžioje šiek tiek gąsdina, bet ir verčia smalsauti, ką sužinosime apie šalį, kurioje iki šiol nebuvome.”
Centre pagrindinės savanorio veiklos susideda iš vaikų ir jaunuolių su negalia palydėjimo bei pagalbos dienos metu, ugdant ir palaikant socialinius įgūdžius. ,,Svarbu įgalinti vaikus ir jaunuolius savarankiškai veikti, tinkamai reikšti emocijas. Viso to centro lankytojai yra mokomi per žaidimus ir tikslingas veiklas. Džiugu ir sveikintina, kai savanoris turi gebėjimų ar talentų, kuriuos gali atskleisti bei pritaikyti savo savanorystės metu. ” pasakojo U. Stasiulytė. „Pavyzdžiui, šiuo metu savanoriaujantis Mickael pirmadieniais veda vaikams muzikos būrelį, kadangi groja keliais instrumentais.” Kaip ir U. Gudelytė, pašnekovė laikosi nuomonės, kad tarptautinė savanorystė – puiki galimybė ne tik savanoriams, bet ir organizacijai pažinti kitą šalį, įgyti naujų žinių ir draugų visam gyvenimui.
