Daugelis iš mūsų į savanorystę ateina vedini skirtingų tikslų, bet su ta pačia dvejone: ką aš galiu duoti? Pradžioje visi susiduriame su nežinomybe – nauji veidai, nepažįstamos užduotys ir baimė suklysti. Ir tai yra gražiausia šio kelio dalis.
Savanorystė – tai ne apie tobulus įgūdžius, o apie atvirą širdį ir norą pabandyti. Didžiausi dalykai gimsta iš mažų akimirkų: bendro arbatos puodelio po darbų, nuoširdaus „ačiū“ ar jausmo, kad esi dalis kažko didesnio. Nereikia laukti tinkamo momento ar ypatingo pasiruošimo – pakanka tiesiog ateiti ir leisti sau būti šios bendrystės dalimi. Šiandien dalijamės savanorės pasakojimu apie šešių mėnesių kelią zoologijos sode. Ji atvirai dalijasi, kaip pavyko suderinti intensyvų gyvenimo ritmą su nauju įsipareigojimu, su kokiais iššūkiais ir monotonija teko susidurti bei kas šiame kelyje labiausiai nustebino – nuo netikėtos draugystės su raganosiais iki vertingų kantrybės pamokų bendraujant su lankytojais.
Savanoriavau zoologijos sode šešis mėnesius. Tai buvo mano pirmoji savanorystės patirtis. Pradėdama neturėjau konkrečių lūkesčių – tiesiog buvo įdomu pamatyti zoologijos sodą iš kitos pusės ir sužinoti, kaip vyksta kasdienis darbas su gyvūnais.
Prieš pradėdama labai nerimavau. Vienu metu buvau užsibrėžusi daug tikslų: dirbau pilnu etatu, mokiausi profesinėje mokykloje, ruošiausi perlaikyti biologijos egzaminą, o papildomai dar įsipareigojau šešiems mėnesiams savanorystės. Dėl to net buvau apsisprendusi sutartį nutraukti dar nepradėjusi savanoriauti. Vis dėlto dabar labai džiaugiuosi, kad pasiryžau ir neatsisakiau šios galimybės.
Per šį laiką sužinojau daug įdomių dalykų apie gyvūnus, kurių kasdienybėje nepamatysi. Netgi įveikiau tarakonų baimę, nes zoologijos sode su jais teko susidurti gana dažnai. Taip pat buvo labai įdomu stebėti ne tik gyvūnus, bet ir žmones – tiek lankytojus, tiek darbuotojus. Zoologijos sodo darbuotojai pasirodė esantys labai šilti, draugiški ir savo darbui atsidavę žmonės.
Didžiausias sunkumas buvo neprarasti motyvacijos. Dažnai vienintelę laisvą dieną reikėdavo anksti keltis ir važiuoti savanoriauti. Praėjus keliems mėnesiams kai kurios užduotys pradėjo kartotis, atsirado monotonija, todėl kartais buvo sunku rasti kažką naujo ir įdomaus, kas padėtų išlaikyti entuziazmą. Tačiau ten dirbantys prižiūrėtojai tikrai stengėsi įtraukti į naujus įdomesnius darbus, todėl monotonija ilgai neužsitęsdavo.
Labiausiai mane nustebino raganosiai – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jie taip mėgsta paglostymus. Taip pat nustebino tai, kad daugelis zoologijos sodo gyvūnų yra treniruojami ir moka atlikti tam tikras komandas už skanėstą. Tai padeda veterinarams juos apžiūrėti ar suleisti vaistus, nesukeliant gyvūnams papildomo streso.
Sunkiausia patirtis buvo budėti ekspozicijų zonose ir prižiūrėti, kad lankytojai neliestų bei negąsdintų gyvūnų. Neretai suaugę žmonės nepaisydavo taisyklių, bandydavo glostyti gyvūnus ar kišti rankas į aptvarus, nesuprasdami, kad taip gali susižeisti. Kartais tekdavo susidurti su atsikalbinėjimais ar mano pastabų ignoravimu, o jų elgesį dažnai kopijuodavo ir vaikai. Šiose situacijose reikėjo daug kantrybės ir gebėjimo mandagiai bendrauti.
Išskirti vieną smagiausią patirtį būtų sunku, nes jų buvo labai daug. Smagu buvo bendrauti su prižiūrėtojais, klausytis jų pasakojimų apie gyvūnus ir sukauptą patirtį. Įsiminė dviejų papūgų bendravimo stebėjimas, lizdų paukščiams pynimas, raganosio glostymas, vėžlių grumtynės, stebėjimas kaip varnos vagia maistą iš užsisvajojusių pelikanų bei daugybė kitų kasdienių akimirkų. Vienas įsimintiniausių nutikimų buvo bandymas pervaryti žirafą į jos vidinį aptvarą, kad būtų galima išvalyti kitą teritoriją – ją viliojome vantomis, mojavome ir stengėmės laiku uždaryti vartus. Tai buvo ir juokinga, ir nepamirštama patirtis.
Savanoriaudama išmokau ne tik apie gyvūnus, bet ir apie žmones. Teko daug bendrauti su lankytojais prie kasų ir įvairiose ekspozicijose, todėl sutikau tiek labai malonių, tiek nepatenkintų žmonių. Ši patirtis išmokė kantrybės, pagarbaus bendravimo ir gebėjimo spręsti sudėtingas situacijas. Dirbdama su gyvūnais išmokau kruopštumo, atsakomybės ir rūpesčio. Labiausiai įsiminė darbuotojų ryšys su prižiūrimais gyvūnais – jie žino jų vardus, istorijas, charakterius ir nuoširdžiai jais rūpinasi. Buvo labai smagu tai stebėti ir bent trumpam tapti šios bendruomenės dalimi.
