Kai kelionė virsta pokyčiu: jaunų žmonių patirtis Camino Lituano kelyje

„Kelionė į save“: keturių dienų patyriminis žygis Camino Lituano keliu

Liepos 22–25 dienomis devyni jaunuoliai leidosi į patyriminę stovyklą „Kelionė į save“, kuri vyko Camino Lituano keliu. Tai nebuvo tiesiog turistinis žygis – tai buvo kelionė per gamtą, save ir bendrystę. Per keturias dienas dalyviai žygiavo pėsčiomis, nakvojo palapinėse, patyrė gamtos iššūkius, dalijosi kasdieniais darbais ir stiprino vidinį ryšį su savimi bei kitais.

Kas yra Camino Lituano?

Camino Lituano – tai pirmasis ir vienintelis pilnai sužymėtas daugiau nei 1000 km ilgio piligrimų kelias Lietuvoje, kuris prisijungia prie tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo Europoje. Kelias prasideda Žagarėje (Latvijos pasienyje) ir tęsiasi per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis iki Seinų Lenkijoje, kur susijungia su Camino Polaco maršrutu.

Pagrindinis 500 km ilgio Camino Lituano maršrutas suskirstytas į vidutiniškai 25 km ilgio dienos etapus, o žygeiviai kelyje gali naudotis pažymėta infrastruktūra: nakvynės vietomis, maitinimu, pažintiniais objektais. Kelias žymimas geltonomis rodyklėmis ir kriauklėmis – tradiciniais Camino simboliais.

Tai ne tik kultūrinis ir dvasinis kelias, bet ir bendruomeninis reiškinys, kuriame aktyviai dalyvauja vietiniai gyventojai, savanoriai ir keliautojai. Camino Lituano – tai kvietimas pažinti Lietuvą lėtai, giliau ir sąmoningai.

Žygio pradžia: susitikimas, susitarimai ir pirmieji žingsniai

Stovyklos dalyviai pirmą kartą susitiko Kaune, Atvirame jaunimo centre „Vartai“. Ten jie susipažino, išsigrynino bendras taisykles žygio metu, pasiskirstė daiktais ir pasiruošė kelionei. Jaunimo darbuotojai Skaistė ir Rokas, kurie vedė šią stovyklą, paskatino jaunuolius būti atvirais, smalsiais ir pasirengusiais vidinei kelionei.

Pirmąją dieną dalyviai išvyko autobusu į Rokų apylinkes, iš kur prasidėjo žygis pėsčiomis. Netrukus susidurta su pirmuoju iššūkiu – sudėtinga buvo rasti tikslų kelią, nes navigacija vedė klaidinančiais maršrutais. Tai išprovokavo pirmuosius nesutarimus grupėje, bet kartu tapo ir pirma pamoka apie komandiškumą ir bendrą sprendimų priėmimą.

Leidus keletui žygeivių patikrinti apleistą kelią, netrukus iš toli pasimatė Camino ženklas, o grupė tęsė kelionę, jau pajutusi, kad vien tik atrasti kelią – jau tampa patyrimu.

Karštis, ištvermė ir netikėtas išbandymas – stiprus lietus

Visą dieną kaitino saulė, todėl buvo dažnai stojama pailsėti pavėsyje. Artėjant vakarui kilo pagunda pasirinkti trumpesnį kelią, kuris greičiau atvestų iki nakvynės vietos. Tačiau jaunuoliai liko ištikimi sprendimui eiti Camino Lituano keliu, o ne rinktis lengvesnį variantą. Šis sprendimas buvo sąmoningas – juk žygis vadinasi „Kelionė į save“, o save dažnai atrandame ne ten, kur patogiausia.

Staiga, vos likus kelioms minutėms iki stovyklavietės, dangus prasivėrė ir prasidėjo stiprus lietus. Kai kurie dalyviai negalėjo tęsti dėl nuovargio ar skausmo, kiti slėpėsi po medžiais ar stovėjo vietoje. Tą akimirką kilo trumpas chaosas, tačiau visi galiausiai pasiekė Pakuonio sodybą „Lauko burtai – daržo turtai“, kur buvo šiltai priimti vietinės šeimininkės. Jos pagalba ir rūpestis tapo vienu iš šviesiausių visos kelionės prisiminimų.

Antra diena – poilsis nuo kuprinių, laužas ir bendrystė

Antrąją dieną žygeiviai nusprendė eiti be kuprinių – dar prieš žygį buvo suorganizuota, kad kuprinės ir likę daiktai būtų nuvežti į stovyklavietę. Šį atsakingą darbą patikėjome vienam iš jaunuolių – jis ne tik pasirūpino daiktų saugumu, bet ir paruošė vakarienę, pasirūpino šiluma prie laužo. Toks sprendimas atvėrė galimybę keliauti lengviau – daugiau dėmesio skirti gamtai, vienas kitam, gilesniam bendravimui ir aplinkos pajautimui.

Vakare, vos spėjus pasiekti stovyklavietę ir pavakarieniauti, dangus vėl prapliupo lietumi – dar ne visi buvo spėję pasistatyti palapines. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Visi reagavo kur kas ramiau – gal todėl, kad vienam iš žygeivių pavyko išsaugoti laužą. Prie jo galėjome šildytis, džiovintis drabužius, o svarbiausia – būti kartu. Tai buvo pamoka apie gamtos nenuspėjamumą ir žmogišką atsparumą. Vakaras prie laužo, dalinimasis maistu, tylūs pokalbiai ir švelnios šypsenos – tai, ko nepamatysi per objektyvą, bet prisiminsi ilgai.

Trečioji diena: parašiutininkų klubas, svajonės ir paskutinė nakvynė

Trečiąją dieną žygis tęsėsi su visomis kuprinėmis. Daugiausia įspūdžių paliko sustojimas Pociūnų parašiutininkų klube, kur jaunuoliai stebėjo šuolius iš lėktuvo ir kalbėjo apie tai, kaip kartais norisi peržengti savo baimes, pasvajoti plačiau ir tikėti savo galimybėmis. Šį kartą lietus neužklupo netikėtai – visi buvo pasiruošę, o orų prognozėmis nepasitikėta.

Vakare keliautojai pasiekė Rasos sodybą – čia turėjome puikią vietą įsikurti, galėjome pasinaudoti dušu, tualetu ir pasigaminti vakarienę ant grilinės. Šeimininkė mums parodė senovinį kluoną, kuriame dažnai vyksta vestuvės – naujos pradžios šventės. Galbūt neatsitiktinai būtent ten įvyko paskutinė žygio refleksija.

Jos metu dalyviai kalbėjosi apie tai, ką suprato apie save, ką pastebėjo kituose, kuo šis žygis buvo ypatingas, o ką būtų verta keisti kitą kartą. Refleksija buvo gili, nuoširdi, kartais net labai emocinga. Tai buvo akimirka, kai žodžiai ne tik skambėjo, bet ir pasiekė kitų širdis.

Skaičiai ir žmonės

Pirmąją dieną nuėjome apie 20 km, antrąją – apie 17 km, o trečiąją – apie 15 km. Kiekvieną dieną dalyviai įveikdavo reikšmingus atstumus, kurie atitinka maždaug 25–27 tūkstančius žingsnių. Šie skaičiai ne tik parodo nueitą kelią, bet ir atspindi valią, ištvermę bei ryžtą eiti toliau, net kai būna sunku.

Stovyklą pradėjo 9 dalyviai, o užbaigė 6. Tai – ne pralaimėjimas. Tai – kelionės dalis. Kiekvienas parsinešė skirtingas patirtis ir pamokas. Kai kam tai buvo išbandymas, kai kam – atradimas, kai kam – pokytis.

Kam skirtas toks žygis?

Ši stovykla buvo skirta 18–29 metų jaunimui, norinčiam išbandyti save, atitrūkti nuo kasdienybės, patirti bendrystę, pajausti gamtą ir tylą, kurioje gimsta svarbiausi klausimai.

Tai ne piligriminė kelionė religine prasme, bet gili patyriminė patirtis, kviečianti sulėtėti, stebėti, būti ir išjausti. Jaunimo darbuotojų komanda sukūrė saugią erdvę, kurioje kiekvienas galėjo būti savimi, dalintis, klausytis ir tiesiog eiti.

Kas toliau?

Nors dar nėra tiksliai patvirtinta, ar kitais metais vyks „Kelionė į save“ žygis, kviečiame jaunuolius dalyvauti mūsų organizuojamuose mokymuose bei kituose stovyklose. Naujausią informaciją apie artėjančius renginius nuolat skelbiame socialiniuose tinkluose – sekite mus ir būkite pirmieji, sužinantys naujienas!

Jeigu norite sužinoti daugiau, prisijungti ar dalyvauti kitose veiklose, kviečiame sekti:

Atviro jaunimo centro „Vartai“ Facebook puslapį: facebook.com/ajcvartai
VšĮ „Actio Catholica Patria“ Instagramą: instagram.com/acpatria
VšĮ „Actio Catholica Patria“ Facebook puslapį: facebook.com/A.C.Patria

Kelionė prasideda ten, kur pasiryžtame žengti pirmą žingsnį. Ir kiekvienas žingsnis veda tolyn – į tylą, bendrystę, į save.