Kiekvienais metais AJC „Vartai“ jaunuoliai buriasi dalintis šventinio laikotarpio jaukumu ir bendryste Kalėdinėje stovykloje. Šiais metais stovykla vyko Rumšiškėse, kur leidome laiką komandinėse veiklose, rašėme vieni kitiems laiškus, dalinome komplimentus, žygiavome, dalinamės duona ir kartu gamintu maistu. Laikas brangus ir suartinantis, apie jį dalinasi jaunuolė Diana:

„Nežinau net nuo ko pradėti, nes savaitgalis buvo tiesiog ypatingas viskuom, aišku, buvo liūdesio ir daug juoko, ir net ašarų. Jeigu pradėjus nuo paprasto atvykimo pačią pirmą dieną, tai nesijaučiau labai gerai, labai bijojau buvo nerimo, bet nežinau dėl ko taip buvo, galbūt dėl to, nes buvo beveik vien nauji žmonės, o aš seniai kada buvau išvykusi visam savaitgalui ir dar plius kai yra naujų žmonių, atrodo, lyg gal nebus viskas gerai, norėsiu namo, būsiu be nuotaikos arba pikta, bet buvo viskas kitaip. Kai pradėjome visi kartu kalbėtis, puošti eglę, tai buvo jausmas toks, kad va, čia labai jauku, visi komandiškai, kaip šeima – niekas nebuvo atstumas, visi kartu viską darėme ir tai yra žiauriai didelis dalykas. 

Šeštadienio rytą atrodė, jog ir vėl viskas blogai, noriu namo, bet kai visi darėme mankštą ir po to pusryčiavome kartu prie vieno stalo galvoju: „va, tikrai kaip tikra šeima“, – tai širdyje buvo labai geras jausmas, visą liūdesį nuimantis. O pas mus ir žygis buvo stovykloje, ėjome ir per mišką, ir per kelią, ir netgi per kalnus ir vykdėme visokias užduotis. Kai ėjome per kalną ir reikėjo leistis į apačią, o ten buvo labai statu, tai visi padėjome vieni kitiems ir niekas nebuvo paliktas. Nors ir buvo nukritimų ir susižeidimų, bet viskas įmanoma, tik reikia galvoti pozityviai ir viskas bus gerai. Buvo baisu, jog nuklysime, bet viskas ėjosi kuo puikiausiai. Kai ėjome mišku buvo sunku eiti, nes ir šakų daug po kojomis, vos nekrenti eidamas, bet kad ir nukrisi – tu gali atsikelti, arba tau kažkas išties pagalbos ranką. Buvo ir susižeidimų žygyje, bet juos išsprendėme. Buvo ir batas net plyšęs, bet ir tai išsprendėme. Žygio metu sustojome papietauti ir atsigerti arbatos, galima sakyti vidurį miško, bet tai buvo nuostabu, nes buvo grynas oras ir visi buvome kartu! Žygis baigėsi labai gerai, nepasiklydom ir grįžome į namus. 

Buvo labai fainai kai rašėme sau laišką, buvome visi susikaupę ir tai buvo labai gerai, nes galėjome sau ramiai pasirašyti sau laišką. Po to duonos laužymas – pokalbiai su kiekvienu tiesiog per širdį taip fainai pereina, kai žmogus tau pasako kažką gražaus arba tiesiog padėkoja, jog esi arba netgi atsiprašo už kažką. Per duonos laužymą buvo visko: ir juoko, ir daug ašarų, bet tai buvo tiesiog nepakartojamas dalykas, kuris liks mūsų prisiminimuose ilgai. Aš tuo metu jaučiausi labai gerai ir supratau, jog štai pagaliau man labai gera su visais būti ir dalintis liūdesiu ir džiaugsmu. 

Po to dalinomės kas mūsų širdyje. Tai buvo labai jaukus momentas – visi klausėme vienas kito. Kai pradėjau kalbėti aš, atrodo, lyg nežinau net ką pasakyti, bet širdy, atrodo, jog daug ką noriu pasakyti, bet negaliu, nes atrodo, o jeigu aš nusikalbėsiu, bet tada susikaupiau ir pasakiau viską, ką norėjau pasakyti arba padėkoti. 

Šiaip esu labai dėkinga visiems, jog buvo Kalėdinėje stovykloje, nes jei nebūtų jūsų, nebūtų ir manęs! Bet dar labai norėčiau padėkoti vieniems žmonėms už tai, kad esą ir kad galiu jaustis mylima ir savimi! Tai pat nieko nebūtų įvykę, jeigu nebūtų vadovų, tai ir jiems reikia padėkoti už visą laiką praleistą kartu! 

Štai ir baigėsi paskutinė naktis, atėjo sekmadienio rytas, paskutinė diena. Visi nors ir buvome pavargę iš po šeštadienio, bet vis tiek visi buvome kartu ir dalinomės, rašėme laiškus vieni kitiems, sedėjome rate ir dalinomės ar įveikėme savo liūkesčius ir baimes, kuriuos rašėme pasiruošiamajame. Ir visi beveik įveikė viską, tai labai smagu buvo! 

Vis ėjo laikas į pabaigą ir net nesinori išvažiuoti, nes tai kas vyko savaitgalį buvo tiesiog nepakartojama. Tai aš per šį savaitgalį supratau, jog reikia tikėti savimi ir daryti tai, ką nori ir nebijoti būti visur, kur nori ir kad viskas yra įmanoma. Aš nepasigailėjau, jog važiavau, nes labiau susipažinau su žmonėmis, su kuriais norėjau, o su naujais tiesiog susipažimon ir tai žiauriai fainai yra, nes visi yra draugiški ir nuoširdūs! 

Savaitgalio laikas ėjo taip greit, lyg, atrodo, ką tik atvažiavom, o žiūrėk jau viskas, jau reikia namo. Bet svarbiausia tai, kad tai įvyko ir tai liks ilgai prisiminimuose ir labai fainai, nes prisiminimai yra geriausias dalykas. 

Grįžau namo jau ir atrodo kažkas pasikeitė manyje, bet tai į gerą pusę, nes galiu jausti tai, ką seniai jaučiau. Aš nežinau kaip tai pasakyti, bet viskas tiesiog nuostabu buvo ir neužmirštamas dalykas. Visą šitą savaitgalį prisiminsiu tikrai ilgai, ne tik iš nuotraukų, bet ir iš atminties, kas vyko ten! Atrodo tiek mažai laiko buvom visi, nes savaitgalis tikrai greit prabėgo, bet liko tiek daug prisiminimų su visais ir kiekvienu, kuriuos tikrai ilgai prisiminsiu, nes tai kas vyko ten tiesiog buvo neapsakoma ir nuostabu. Ir savaitgaly tikrai jaučiausi saugi ir savimi. 

Ačiū visiems kas buvo ir kas vis dar bus su manimi, labai visiems dėkinga esu!” – dalinasi jaunuolė Diana. 

 

Veikla finansuojama iš „Aktyvių piliečių fondo” projekto „Kitas mažas žingsnis”.