Savarankiškumo ugdymo centras Kitaip liepos 31 – rugpjūčio 2 dienomis organizavo Merginų stovyklą.
Stovykla prasidėjo pasiruošimuoju susitikimu. Jo metu susipažinome, aptarėme būsimos stovyklos programą, pasidalinome mintimis, atsakomybėmis, kartu kūrėme susitarimus.
Ir štai liepos 31d. nuo pat ankstyvaus ryto bešurmuliuodamos kartu krovėmės visą reikalingą (na, gerai, gal ir ne viskas buvo iš ties reikalinga) mantą. Pajudėjome kiek vėluodamos ir atsilikdamos nuo grafiko, bet gerai nuotaikai tai netrukdė, o nuobodžiauti neleido i??ūkių kupini vingiuoti keliukai, kurie privertė kartą net sustoti ir atsikvėpti nuo įtampą keliančio kelio.
Pasiekus sodybą, kurioje apsistojome stovyklos metu, jau norėjosi atsipūsti ir gerėtis pasakiško grožio vaizdu pro langus, kur atsiveria nuostabi panorama į ežerą. Tačiau labiau nei poilsis, viliojo programoje numatytas žygis. Taigi, susidėjome jau tikrai tik pačius reikalingiausius daiktus, pietus ir pajudėjome.
Šį kartą žygio maršrutui pasirinkome Aukštadvario regioninį parką, 7,5km trasą „Žaliasis takas” (daugiau informacijos https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/zaliasis-takas/4374). Kaip vėliau paaiškėjo tai visgi buvo ~10km ilgio takas. Na, o prieš žygiuojant nusprendėme, kad jau pats laikas pietums, tad pasistiprinome ir pajudėjome žaliuoju taku. Gera nuotaika ir juokas skambėjo nuo pat pradžių, tiesa žygiui įpusėjus energijos gerokai sumažėjo, o tuomet atėjo savęs pažinimo ir išbandymų metas. Kuomet jėgų vis mažiau, kelias, atrodo, kad visai netrumpėja, gražių vietų apsidairymui sustojimai nebedžiugina, iššūkis bendrauti su beveik nepažįstamais (ak, tos užduotys?) vis labiau erzina, nešamos kuprinės, atrodo, kad pasunkėjo, išlaikyti gerą nuotaiką vis sunkiau. Tačiau lemiamu metu visa grupė merginų padrąsino labiausiai nuvargusias ir visos kartu pasiekėme maršruto pabaigą.
Po truputėlio poilsio susirinkome dar geriau pažinti save, pabandyti įvardinti savo stiprybes, bei silpnąsias puses, vėliau kartu darėme sapnų gaudykles, kurios turėjo užtikrinti saldų nakties miegą. Po gardžios vakarienės, pačių keptos ant laužo ir jaukaus ramaus pasisedėjimo nutarėm filmo seansą po atviru dangumi palikti kitam kartui, nes visos merginos kone vienbalsiai nusprendė visgi jau keliauti į lovas.
Antroji stovyklos diena prasidėjo su meditacija. Kas atsikėlė anksčiau būtent, kad susikauptų naujai dienai, o kas tiesiog prisijungė netikėtai. Kartu išbandėme išmanią programėlę, kurią visos kartu užskaitėm ir nusiteikėm dar vienai iššūkių dienai. Papusryčiavusios kartu kalbėjomės apie moteris, kurios įkvepia, kaip jos tokiomis tapo, kokiomis savybėmis pasižymi, bei kas mums svarbu pasirenkant savuosius idealus. Laiko skyrėme ir trumpai istorijos apžvalgai, apie tai, koks kelias buvo įveiktas moters teisių pripažinime, nuo kada mes galime balsuoti (o pasirodo ne taip jau seniai), kodėl iš tiesų švenčiame kovo 8-ąją ir ar pasieksime kada teisę į lygų atlygį už tokį pat darbą. Po ypatingai gardžių pietų (ačiū pietų komandai, kuri savo laisvą laiką skyrė maisto gaminimui) keliavome gilyn į save, piešėme fraktalus, aiškinomės jų reikšmę, bei spalvų subtilybes. Susikaupimo pareikalavusi užduotis kai kurias įtraukė, kai kurias kiek baugino, bet pabaigoje sutarėm vienbalsiai – metas pajudėti. Po išjudėjimo žaidimo patraukėme link vaikščiojimo įtempta virve. Vėlgi reakcijų buvo pačių įvairiausių – nuo nedrąsaus pabandymo tiesiog prieiti arčiau, pabandyti užlipti, iki ėjimo virve pirmyn-atgal. Kaip bebūtų išryškėjo palaikymo, padrąsinimo svarba, bei galimybę pasirinkti iššūkį sau pačiai, įsiklausant, kaip iš tiesų norėčiau elgtis.
Prieš vakarienę skyrėme laiko piešimui ant kūno chna dažais (henna tatoo) tai buvo tarsi vėl atsipūtimo akimirka, savotiška meditacija, kuri rodos, galėjo tęstis ir pusdienį, jei pirštai nebūtų pavargę nuo spaudimo tutelių. Taip pat jaunuolių pasiūlymu žaidėme įvairius laisvalaikio žaidimus. Taip besišnekučiuodamos, pasijuokdamos kūrėm laužą, vakarieniavome, dalinomės įspūdžiais, atradimais, supratimais prie šaltų ugnelių liepsnų, o vakarą pabaigėme karaoke – ir nesvarbu, kad melodija vos girdima, žodžiai – mažai žinomi, svarbu, kad čia ir dabar norisi dainuoti.
Paskutinę stovyklos dieną merginos gavo iššūkį, komandose sukurti savo video versijas visos stovyklos metu skambėjusiai visai prieš pat stovyklą pasirodžiusiai dainai „Aš myliu save” – Rezultatas net pranoko lūkesčius.
Susėdus jau paskutiniam aptarimui, prisiminus visų dienų veiklas, dalinomės, kas patiko labiausiai, kas nuvylė, ką darytume kitaip. Na, o po pietų jau aplankė grįžimo namo nuotaikos, susitvarkėme, susikrovėme daiktus ir pajudėjom namo. Kelionė buvo kitokia nei važiuojant į priekį. Rodos kartu buvome ne 3 dienas, o bent savaitę
Įspūdžiais dalinasi ir viena mergina, dalyvavusi stovykloje „Stovykla buvo kitokia negu aš esu buvusi. Jautėsi daug laisvės. Patiko kad buvo naujų ir įdomių užsiėmimų, pavyzdžiui, niekada nebuvau dariusi sapnų gaudyklės, tai man buvo įdomu. Ne tik linksmai laiką praleidome, bet dar ir sužinojome naujų dalykų apie save (bent jau aš). Smagu, kad buvo nauja vieta ir kad galėjome pačios gaminti valgyti?”
VšĮ „Actio Catholica Patria” savanankiškumo ugdymo centro „Kitaip” veiklos ir paslaugos finansuojamos:
- ES projekto Nr. 08.3.1-ESFA-K-413-01-0047 ?Globoje augusių jaunuolių įgalinimas gyventi savaranki?kai bei integruotis į darbo rinką
- ES projekto Nr. 08.4.1-ESFA-V-405-01-0001 ,,Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje”
- LR Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo fondo
- Vokietijos fondo „Kinderdorfer in Litauen a.V.”
