Tema, kuri liečia kiekvieną iš mūsų. Viena sudėtingiausių, bet kartu ir kasdieniškiausių temų mūsų gyvenimuose. Nepaisant to, apie juos kalbėtis su kitais žmonėmis daugeliui yra nelengva. Pasakyti, ką jauti, suprasti, kas vyksta su manimi, kaip aš reaguoju, elgiuosi ar kas vyksta su kitu. “Sukti dėl to galvą! Kam? Gyveni ir tiek. Neapsikrauni” greičiausiai pasakytų pas mane atėjęs jaunuolis. O jei paklausi apie artimus romantinius ar intymius santykius – “vou vou tabu tema”. Tiesa ne visiems, bet dar daugumai. Tad kas atsitinka su žmogumi, kad taip nejauku kalbėtis apie santykius?
Iš vaikystės kiekvienas atsinešame tam tikrą patirtį, kaip kalbėtis su žmonėmis. Vieni laisvai visomis temomis gali kalbėtis su artimaisiais. Kitiems atsiverti lengviau draugui, o namuose apie patirtį ar tarpusavio santykį nekalbama visai. Yra žmonių, kurie niekur nė su kuo nėra kalbėję apie tarpusavio bendravimą. Tad jei nuo mažens neturėjome patirties kalbėtis, tai daryti vėlesniame amžiuje yra sunkiau. Gali būti sunku suprasti, kam ir kodėl apie tai žmonės klausia. Galima neatpažinti kylančių jausmų dėl tam tikro įvykį ar veiksmo, jis nesureikšminamas (“Nesusitikom ir kas čia tokio?”). Arba atvirkščiai puolama į kraštutinumus ir nematoma, apie ką čia kalbėtis ar diskutuoti (“Neatėjo į susitikimą. Daugiau nebendrausiu su juo. Taškas.”). Nors iš tiesu pirmu atveju gali būti jaučiamas abejingumas, pasitikėjimas savimi arba atvirkščiai nepasitikėjimas kitu (jaučiau, kad neateis, tai ir aš nėjau), o antru atveju gal nusivilimas ar įsiutis, o gal rūpestis, nerimas. O kol to neįvardini, suprasti, sudėtinga.
Kitas sunkumas susijęs su patirties stoka – žodynas. Neturėjus anksčiau patirties kalbėtis, sunku atrasti apibūdinimą, įvardinti žodžiais tai, kas vyksta aplink tave ir su tavimi. Tad papasakoti apie savo santykį, jausmus su kitu neišeina (pvz: „aš supykau, kai jis neatėjo ir nepranešė, nes pasijutau apkvailintas“). Dažniausiai tiesiog kaltinama („tas asilas paliko mane stovėti! Pyp… Gyvenime nekalbėsiu su juo“) arba tiesiog ignoruojama, apsimetama, kad nieko neįvyko. Reaguodami agresyviai arba užslopindami kylančias emocijas iš esmės griauname santykį ir kenkiame sau. Kartais taip užslopiname juos, kad pradedame galvoti, kad mums viskas gerai, jaučiamės gerai, bet iš tiesų visi tie sunkesni, nemalonūs jausmai mumyse gyvena, kol vieną dieną pasireiškia: pykčio protrūkiais, ligomis, skausmais, depresija ir panašiai. Čia kaip puti puti oro į balioną, o vieną dieną tiek jame daug to nusivilimo, pykčio ir apmaudo, kad balionas mūsų viduje sprogsta. Mes jaučiamės lyg tos baliono skeveldros – sudrąskytos, ištaškytos ir ne visada iki galo supranti, kas su tavimi įvyko. Kad taip neatsitiktų kviečiu pabandyti mokytis suprasti, kas su tavimi vyskta.
Atpažinti
Kilo situacija. Mes kažkaip sureaguojame, pasielgiame. Tą darome dėl to, kad situacija, žodžiai mums sukelia tam tikrus jausmus. Pirmiausia svarbu juos atpažinti savyje. Kas nutiko? Ar mes šokinėjame iš džiaugsmo? Ar viduje taip širdis daužosi ir pečiai pakyla iš baimės? O gal taip stipriai daužosi širdis ir kumščiai sugniaužti, o balsas tik kyla, nes pykstam? O gal iš išorės atrodom ramūs ramūs, o viduje taip stipriai pikta ir jau pasiuntėm kažką toli toli? Mūsų kūno reakcijos gali padėti pažinti, ką mes jaučiame. Kaip tai padaryti?
1. Pagauk save ir savo reakcijas, kai kažkas nutinka
2. Kaip reaguoja tavo kūnas? Kaip atrodo veidas? Rankos? Pečiai? Kas darosi pilve, širdyje ar su tavo kvėpavimu?..
3. Žvilgtelėk į jausmų sąrašą, pradžioje 7 skritulyje. Kuris artimiausias?
4. Jei neradai, paieškok, kuris artimiausias šiame dideliame sąraše:
Įvardinti
Kaip jau supranti, ką jauti antras žingsnis yra tai įvardinti garsiai. Kas iš to, kad viduje kunkuliuosim, taip ir sukunkuliuosim iki sprogimo kaip balionas. Svarbu mokytis pripažinti, priimti ir suprasti, ką su jais gali daryti. Kaip tai padaryti?
1. Trumpais sakiniais galvoje įvardinti, ką jauti: „ Aš pykstu.“ „Aš džiaugiuosi.“ „Man baisu“. „Fu kaip šlykštu.“ „Aš tikiu“ ir pan.
2. Būtinai, kasdien kažkur užfiksuok, kaip jautiesi: užrašyk sąsiuvinyje, knygutėje, telefone ir pan.
3. Iškilus situacijai mokytis pasakyti tai balsu kitam žmogui.
Mokėti išreikšti
Reiškiant emocijas svarbu įvardinti emociją ir tik po to pasakyti priežastį, pvz.: Man liūdna, kai nežinau kodėl tu verki; Aš pykstu, kai likau viena tavęs laukti; man baisu, kai laukiau ir negavau jokios žinios.
Išreikšti jausmus santykiuose su kolega, santykiuose su draugu, santykiuose su antra puse, mokykloje, net parduotuvėje … Tai yra mūsų kasdienybė. Nuolatos susiduriame su situacijomis, kurios mus nuneša į jausmų verpetus. Susitikdami su jaunuoliai, kalbėdami su kolegomis, partneriais mes nuolat mokome ir patys mokomės kalbėti ir išreikšti jausmus. Tas padeda susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Linkiu pažinti save, savo jausmus ir išreikšti juos tinkamais būdai!
To mes galime mokyti jaunuolius įvairių veiklų metu (konsultuodami, grupiniuose užsiėmimuose ir stovyklose), kurias finansuoja:
