Atlikau praktiką „Actio Catholica Patria“. Šis trumpas sakinys perteikia esminę idėją, tačiau neperduoda patirties minčių ir jausmų, kurie net sunkiai realizuojami žodžiais. Pamenu pirmą skambutį į „Patria“ duris – laukiu, nerimastingai trypčioju, o tada susikoncentruoju į logotipą. Tiksliai galėjau įvardinti, kad tai Mikelandželo kūrinio fragmentas, vaizduojantis ištiestas rankas. Išsitraukiu savo telefoną ir šypteliu. Simboliška, nes tokį patį fragmentą esu užsidėjusi ant ekrano užsklandos. Vis dar nerimastingai laukiu, tačiau jau su šypsena veide, kai netikėtai atidariusi duris Inga prisistatė ir pasisveikindama ištiesė man savo ranką. Dabar esu įsitikinusi, kad ši organizacija yra atvira žmonėms, todėl čia kiekvienam yra ne tik ištiesiama ranka, bet abi jos, kad apkabinti ir perduoti žinias, įgūdžius, o kartais tiesiog šilumą.
Po pirmojo pokalbio, vis dėlto, tada dar mažai supratau apie organizacijos vykdomas veiklas, tačiau tikrai pajutau, kad esu pasiryžusi tapti „Patria“ dalimi. Mane įtraukė Ingos pasakojimai apie įvairų, dinamišką ir kūrybingą darbą. Eigoje tuo galėjau įsitikinti pati. Iš tiesų, „Patria“ veikimo mechanizmas yra platus ir orientuotas į jaunų žmonių gerovę plačiąja prasme. Aš turėjau galimybę prisidėti prie psichologinės ir socialinės pagalbos teikimo, tačiau tai tik skambūs žodžiai, kurie realybėje pasireikšdavo ir tiesiog empatišku klausimu jaunuoliui: kaip Tu šiandien jautiesi? O čia atsispindi „Patria“ unikalus žavesys, nes darbuotojai turi galimybę su jaunuoliais užmegzti kontaktą, sukurti ryšį ir abipusiai dalintis. Tokiame kontekste žygiai, stovyklos, vakarai ir jaunuolių draugija priverčia praktiką ne atlikti, o daugiau išgyventi ir prisiminti tai kaip gyvenimo patirtį. Pripažįstu, kad daug kartų jaučiausi diskomfortiškai mintyse ieškodama tinkamesnio būdo pasielgti ar atsakyti jaunuoliui, kolegai. „Patria“ darbas yra gana dinamiškas dėl skirtingų projektųir tuo pačiu kūrybiškas, nes veiklų išpildymas leidžia išlaisvinti darbuotojo ir net jaunuolių menines idėjas. O tai taip pat kėlė malonų jaudulį. Jaudulys, nes vis nauji žmonės, užduotys, situacijos, tačiau malonumas, nes tai leidžia išreikšti save ne tik kaip specialistą, bet ir kaip žmogų, be to, užtikrina tobulėjimą. Dar vienas ryškus praktikos momentas – katinas Patrikas. Ne, ne dėl to, kad mielas ir pūkuotas gyvūnėlis, pastaruosius aš net mažai mėgstu, bet dėl to, kad tai komandos simbolis. „Patria“ darbuotojai yra vieninga komanda, kurioje specialistai bendrauja, o, svarbiausia, bendradarbiauja vienas su kitu – katinas yra to įrodymas. Visi Patriko šeimininkai bendrai juo rūpinasi… Arba atvirkščiai – šeimininkas Patrikas rūpinasi komanda. Kaip bebūtų, praktikos metu jaučiausi kaip katinėlis ne tik iš Ingos pusės, bet ir likusių darbuotojų – buvau priimta ir vertinama.
Atlikau praktiką „Actio Catholica Patria“.Šis trumpas sakinys, tikiuosi, kad dabar perteikia ne tik esminę idėją, tačiau ir svarbiausias mintis ir jausmus. Pamenu paskutinį skambutį į „Patria“ mesendžerį – vėl nerimastingai trypčioju, tik prie kompiuterio. O tada vėl nusišypsau, nes Inga pasakė, kad jos ranka visada bus ištiesta man. Tikiu, kad „Patria“ yra atvira ir pasiryžusi padėti jaunuoliams, praktikantams, savanoriams ir, plačiąja prasme, žmonėms, tereikia išdrįsti ištiesti savo ranką.
VDU Mokyklinės psichologijos praktikantė Ugnė Pundzaitė
