Savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip” centras dirba su jaunuoliais beišeinančiais ir jau išėjusiais iš globos įstaigų. Ugdome jaunuolių socialinius, bendravimo, problemų sprendimo, darbinius ir kitus įgūdžius, svarbius pradedant savarankišką gyvenimą. Šiuo metu įgyvendiname socialinio fondo agentūros finansuojamą projektą „Prisidėti prie globoje augusių jaunuolių integracijos į darbo rinką”. Viena jo dalis yra skatinti jaunuolius įgyti profesinės praktikos – pameistrystė. Tai yra 160 val. mokymosi praktiškai pas mokytoją ar meistrą norimos profesijos.
Šiame straipsnyje pasidalinsime jaunuolio sėkmės istorija pameistrystės kelyje, mokantis ir prisiliečiant prie tatuiruočių meistro profesijos. Tai ne tik pasakojimas apie įgytus naujus įgūdžius, bet ir apie tikslą tęsti išmoktą profesiją, taip įgyvendinant savo svajones.
‘Prasidėjus lauktai dienai aš pradėjau pameistryste. Turbūt kaip ir kiekvienas turime svajonių, bet ne visada jas išeina išpildyti, kartais mes labai daug svajojam, bet svajonės ir lieka svajonėmis, bet man šią svajonę padėjo išpildyti A.C. Patria! Su kiekviena minute aš norėjau kažko siekti, bandyti eiti ir daryti, kad tik nesėdėti vietoje. Norėjosi vis kažko naujo, ieškoti savęs, nagrinėti kas man patinka. Gal ir ne kiekvienas turėtų valios užsiimti tuo apie ką labai svajoja. Prasidėjo viskas nuo paprastų klausimų kaip viskas vyks pameistrystėje? Kiekviena tatuiravimo pamoka prasidėdavo nuo mokymosi piešti.
Nemaniau kad piešti aš sugebu, bet kai prasidėjo pameistrystė – žodžio nemoku neliko, nes mokymasis nuolat mane ugdė ir skatino eiti į priekį. Pameistrystėje išmokau piešinį perkopijuoti per kalke ir pateikti ant dirbtinės odos. Taip pat išmokau ištatuiruoti pateiktą eskizą, turėjau galimybę susipažinti su adatomis ir tatuiravimo mašinėle, perteikti piešinį taisyklingai ir suprantamai. Nuolat stebėjau meistrą kaip jis atlieka darbą, viskas buvo taip įdomu. Susidūrimas su kantrybe čia tik vienas žodis, bet mane jis ugdė, nors iš ties nebuvo lengva. Kai perpratau darbą, tada pradėjau praktikuotis ant žmonių.
Buvo daug jaudulio, daug pergyvenimo. Dar daugiau galvojau: ‘‘o jeigu blogai perteiktą piešinį nepavyks atkartoti‘‘, ‘‘o jei suklysiu‘‘… bet visada tikėjau, kad viskas bus gerai, juk aš dar tik mokinuosi. Džiaugiuosi, kad su kiekviena diena išmokdavau vis daugiau. Piešiniai nebuvo pasikartojantys, tad buvo vis labiau įdomu, o laikas vis greičiau ir greičiau bėgo, o paskutinę pameistrystės dieną gavau sertifikatą, kas vainikavo visas mano pastangas ir norą išmokti dar nepaliestos specialybės. Dabar tikiu savimi, kad su šiuo sertifikatu galėsiu pradėti savo veiklą.‘‘
