Prasidėjus rudeniui, mintimis vis nuklystame į vasariškus prisiminimus. Šiemet palydėti vasarą kartu kvietėme mes – jaunimo savarankiškumo ugdymo centras „Kitaip”. Dalyvavę, aktyviai įsitraukę ir gerai laiką praleidę, jaunuoliai tvirtina – dienos prabėgo nepastebimai. O viskas vyko taip… Pirmasis savarankiškumo iššūkis pasitiktas dar pasiruošiamajame susitikime. Ar vykti į stovyklą, kai nebevažiuoja draugas? Džiaugiamės, kas pasirinkote prisijungti! Susitarę svarbiais klausimais (kas, mums padės būti kartu) ir pasidalinę atsakomybėmis (viską darome patys) su nekantrumu laukėme išvykimo.
Rytas pasitiko su naujais iššūkiais – kaip atsikelti ir pasiekti išvykimo vietą laiku? Kas nekantravo greičiau pasiekti stovyklos vietą ir atvyko anksčiau, o kas paskutinėmis minutėmis prisijungė – spėjo suspėjo ir stovykla prasidėjo! Nuvykus į Kulautuvą, apsistojome, šiek tiek geriau vienas kitą pažinome ir kibome bendradarbiauti. Iššūkis keitė iššūkį (kaip rasti vietą komandoje, kaip pasakyti, ką patiriu, kaip išgirsti kitą, kas jam svarbu, kokie tikslai mano ir kokie mūsų, ką darome kartu, kas priklauso nuo manęs, o kur dar atsakomybės…). Mažesnės komandos (pasitikėjimo užduotyse) jungėsi į didesnes (bendro tikslo siekimo). Sumanumo ir fizinių jėgų reikalavusias užduotis pakeitė tikras žinių išbandymas – protmūšis. Kažin, kaip ten su tuo Marijos tėčiu ir penkiais jo dukrų vardais… O ypatingai pasisekė tiems, kas geriau žino, ką čia tam centre „Kitaip” galima nuveikti – jų laukė ypatingi bonus taškai! Po visos dienos, pilnos iššūkių ir veiksmo, vakare jau norėjosi jaukaus pabuvimo prie laužo, pokalbių ir poilsio…
Nauja diena, o iššūkiai panašūs – atsikelti laiku ir išjudėti į dieną! Kas padeda atsikelti anksti, kai skaičiuoji paskutines vasaros atostogų dienas? Pasirodo – atsakingasis žadintojas ir laukiantis orientacinis žygis. Kartu pasiekę žygio pradžios tašką išsiskyrėme į dvi grupes tam, kad patys sudarytume maršrutą su jame paslėptomis užduotimis kitai komandai. O čia iššūkiai patys tikriausi – tiek lietus, tiek netikslus žemėlapis, tiek susikalbėjimas, tiek ir fizinis nuovargis… Trumpai tariant, jei ne pietų pertrauka, kažin, ar pasiryžtume įveikti mums suplanuotas kitos komandos užduotis… O štai ką pastebėjo viena stovyklautoja: „Planuoti išėjom su lietum, grįžom su saule, o žygiuoti išėjom su saule, grįžom – su lietum”. Po aktyvios, kiek varginančios, dienos jau net aptarti, kas kaip vyko mūsų žygyje, buvo nemažas iššūkis. Gerai, kad vakaras paskirtas jėgų atgavimui ir geros nuotaikos palaikymui. Slaptosios dėžės, su joje besislepiančiais įvairiausiais daiktais, spėliones lydėjo juokas ir nustebimų šūksniai. Juokas išties gydo, nes vėliau stebuklingai grįžus jėgoms, dar ilgai lauke žaidėm žaidimus kamuoliu, o vakarodami jau viduje – stalo žaidimus.
Paskutinė stovyklos diena išaušo graži, taip vis versdama persvarstyti, ar nesuklydome nusprendę nesikelti taip anksti, kad Saulę sutikti galėtume. Na, bet turėti planų ateičiai visuomet smagu! Aptarę, ką per šias dienas nuveikėme, kaip sekėsi siekti užsibrėžtų tikslų, kokius prisiminimus ar supratimus išsinešame, spėjome, kas stovyklos dienomis buvo mūsų slapti draugai, darantys mielas smulkmenas, rašėme įvairiausius palinkėjimus vienas kitam, sudėjom juos į vokelius ir pasižadėjome pasiskaityti jau kai išsiskirsime. Stovyklos pabaigos projektas – bendras įspūdžių filmukas, prie kurio prisidėjo kiekvienas.
Norisi ypatingai padėkoti visiems, kartu kūrusiems šiuos prisiminimus! Kiekvienas iš jūsų buvote ir esate svarbus.
Iki kitų susitikimų!
