Sveiki mano vardas, Sandra, ir noriu jums papasakoti savo tarptautinės savanorystės patirtį.
Ilgalaikio Europos solidarumo korpuso projekto paieškos man truko beveik metus laiko. Nes man pirmoje vietoje man buvo projektas, o ne šalis į kurią važiuosiu. Svarbiausias dalykas, prieš išvykstant buvo pajausti, kad man lemta yra ten važiuoti. Po daugybės pokalbių ir elektroninių laiškų, gavau pasiūlymą iš organizacijos Jugendkulturarbeit Vokietijoje, dalyvauti ESK projekte “A House Full Of Cultures. Play Your Part!”. Skambučio metu, jau po dešimties minučių žinojau, jog pagaliau mano paieškos baigėsi ir tai yra mano projektas. Aš tiesiog jaučiau jog tai mano žmonės.
Vbuvo ir gerų ir blogų dienų. Didžiausi iššūkiai man buvo emociniai. Kartais atrodė, kad manęs nesupranta, jog niekam iš tiesų nerūpiu, kad negaunu pakankamai palaikymo. Bet mano tarptautinės savanorystės patirtis išmokė kantrumo, savarankiškai priimti sprendimus, organizuotumo, įgijau daugiau žinių apie teatrą.
Mano savanorystės projektas daugiausia susidarė iš scenos menų. Savanoriavau teatro grupėse, vaidinau, šokau. Dirbau su vaikais mokykloje, popamokinėje teatro veikloje.
Taip pat organizacija Jugendkulturarbeit, kurioje atlikau savanorystę, rėmė ir mano asmeninį projektą. Tai suteikė man galimybę įgyvendinti savo svajonę ir sukurti spektaklį. Parašiau scenarijų, susiradau aktorių komandą, sceną ir po ilgų repeticijų mes galėjome startuoti su mano pačios režisuotu spektakliu „90-60-90”. Spektaklis buvo apie moteris ir kaip jos yra vaizduojamos šiuolaikinėje visuomenėje. Per „90-60-90” spektaklį turėjau galimybę kalbėti apie savo asmeninę gyvenimo patirtį, bei papasakoti kitų stiprių moterų istorijas.
Nežinau, koks mano gyvenimas dabar būtų jei niekada taip ir nebūčiau išvažiavusi savanoriauti į Oldenburgą. Savanorystė pakeitė mano gyvenimą. Jaučiu jog užaugau kaip asmenybė, sutikau daugybę talentingų ir nuostabių žmonių, ir pagaliau pradėjau eiti keliu atrandant tikrąją save. Žinau, tai ką sakau skamba banaliai, bet tai tikra.
Deja mano savanorystė baigėsi kitaip, nei bet kas būtų planavęs. Dėl COVID-19 pandemijos, mano projektas buvo nutrauktas kelioms savaitėms anksčiau. Virusui pasiekus Vokietiją ir mūsų miestelį, mano organizacijos vadovas, visiems tarptautiniams savanoriams nupirko bilietus ir išsiuntė mus namo. Jis norėjo, kad šiuo sunkiu metu mes visi būtume su savo šeimomis. Viskas buvo taip keista, netikra, ir vyko taip greitai, kad būdama jau antrą mėnesį savo gimtojoje šalyje, aš vis dar negaliu patikėti, jog esu namuose.
Šie dešimt mėnesių, buvo geriausi ir įsimintiniausi mano gyvenime. Svarbiausia, reikia suvokti, kad niekur nebus gerai jei tu pats to nenorėsi. Turi stengtis, daryti geriausią sau ir kitiems, o ne laukti kol kažkas tai padarys už tave.
Aš pati neatsimenu savęs tokios laimingos kokia buvau savanorystės metu Vokietijoje, todėl noriu visus paraginti nebijoti išvažiuoti ir galbūt atrasti savo laimę.
