Žvarbų antradienio vakarą sėdžiu prie dviviečio staliuko vienoje iš Kauno kavinių ir kalbuosi su Nanees. Nanees neseniai baigė hebrajų kalbos bakalauro studijas Kairo universiteto Rytų kalbų institute Egipte ir nusprendė tapti Europos Solidarumo Korpuso programos savanore. Jos akį patraukė organizacijos „A.C. Patria“ koordinuojamas projektas #glocal, taigi Nanees susidėjo lagaminus ir atvyko į Kauną dešimt mėnesių savanoriauti Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje. Čia mergina prisideda prie kasdienės bibliotekos veiklos, organizuoja anglų kalbos kursus, rankdarbių ir diskusijų susitikimus vaikams ir suaugusiems, o taip pat stiprina bibliotekos komandą veiklose vaikų dienos centre.
„Kur yra Lietuva? Afrikoje?“ – toks klausimas kilo Nanees draugams, kai mergina pranešė, kad savanoriauti vyks į Lietuvą. Šį nežinojimą Nanees aiškina stiprių ryšių tarp Egipto ir Lietuvos neegzistavimu. Nors apies Estiją egiptiečiai girdėję yra, tačiau apie Latviją ir Lietuvą – mažai. Ieškant savanorystės projekto Nanees didžiausią dėmesį skyrė pačiai projekto veiklai, o ne šaliai, kurioje projektas vyktų. Mėgstanti bibliotekas mergina pirmiausia susidomėjo projektu Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinyje ir tik tuomet pradėjo domėtis Lietuva. „Internete ieškojau įvairios informacijos apie Lietuvą, pamačiau Kauno pilį, o pats miestas man pasirodė ramus ir jaukus“ – prisimena Nanees.
Sužinojusi, kad Lietuva tokia nedidelė gyventojų skaičiumi (Egipte gyvena apie 100 milijonų žmonių), Nanees apsidžiaugė, nes Egipto sostinės Kairo minios jos introvertiškam būdui sunkiai pakeliamos. Prieš čia atvykdama Nanees Lietuvą įsivaizdavo baltą ir šaltą, „kaip Rusiją“ (nors ir ten dar nėra buvusi), o dabar stebisi, kad „čia visai kitaip – lietinga“. Lietus Nanees pasitiko vos tik atvykus į Kauną 2019 metų spalio mėnesį, tačiau čia jis pasirodė kitoks – be griaustinio ir žaibų, o ramus ir lėtas. Pirmas susitikimas su Kaunu Nanees priminė filmą: rudeninės medžių spalvos, kokių Egipte nebūna, tyla, jokių mašinų signalų. Nanees taip pat tikėjosi Lietuvoje rasti istorinių pastatų iš senųjų laikų, kuriais dabar mėgaujasi lankydama Lietuvos miestų senamiesčius. Paklausta, kokius įsivaizdavo Lietuvos gyventojus, Nanees kalba apie „šiaurietišką“ būdą – šaltus, neypatingai svetingus žmones, gruboką bendravimo stilių. Tačiau iškart prideda, kad žmonės čia tik atrodo uždari, o susipažinius artimiau jie visgi labai svetingi ir šilti. „Kai kurie žmonės, kuriuos sutinku bibliotekoje, netgi primena man egiptiečius: turi panašius pomėgius, kalbasi apie panašius dalykus, pavyzdžiui filmus, madas, maistą. Kartais pasijuntu, kaip namie“ – šypsosi Nanees.
Man įdomu, kas ją labiausiai stebina po penkių savanorystės mėnesių Kaune. Pirmiausia tai, kad kauniečiai drovūs ir socialiai pasyvoki. Egipte net ir nepažįstami žmonės daug bendrauja viešose vietose, pavyzdžiui autobusuose ar parduotuvėse. Kaune tai reta. „Egipte net ir angliškai beveik nekalbantis ir mažai išsilavinęs žmogus būtų susidomėjęs užsieniečiu ir bandytų užmegzti pokalbį, o Kaune žmonės gerai kalba angliškai, tačiau jiems trūksta pasitikėjimo savimi“ – pastebi mergina. Antras dalykas, nustebinęs Nanees Lietuvoje, tai požiūris į moterį. Mergina pabrėžia, kad nepažįsta visų Lietuvoje gyvenančių žmonių ir nenori daryti netikslių apibendrinimų, tačiau iki šiol girdėtos nuomonės – kad vyras gali padaryti daugiau nei moteris, kad moteris nuo vyro priklausoma, kad moteris privalo susituokti ir turėti vaikų – Nanees labai primena Egipte dominuojančias pozicijas moterų atžvilgiu, kurioms ji nepritaria. „Galvojau, kad tokios nuostatos būdingos tik arabų kultūrai. Nesitikėjau, kad ir Europoje yra nemažai taip galvojančių žmonių“ – pripažįsta Nanees.
Gyvendama Lietuvoje Nanees dažnai sulaukia klausimų apie savo gimtają šalį ir kultūrą. Bibliotekoje mokydama vaikus anglų kalbos Nanees pastebi, kad jų apie Egiptą turimos žinios apsiriboja filmais ir glausta vadovėliuose pateikiama informacija. „Ar visas Egiptas yra dykuma? Ar matei skorpioną? O tikrą mumiją?“ – šypsosi Nanees, vardindama vaikų klausimus. Susidomėjimo Nanees sulaukia ir dėl savo išvaizdos, nes nešioja hidžabą (skarą ant galvos). Kartą vienai mergaitei paklausus, ar Nanees žegnojasi, o jai atsakius, kad ne, mergaitės akys išsipūtė iš nuostabos. „Man pasirodė, kad ji žino tik vieną religiją, o apie kitas nėra girdėjusi“ – prisimena Nanees. Savanorė džiaugiasi Lietuvos gyventojų klausimais ir smalsumu. Nors prieš atvykdama manė, jog susidurs su paskutiniu metu Vakarų pasaulyje susiformavusiu negatyviu požiūriu į musulmonus ir musulmones, tačiau Kaunas ją maloniai nustebino atvirumu. Nanees mielai dalinasi su miesto gyventojais apie savo kultūros ir religijos supratimą: „Aš irgi tikiu į Dievą, tik kitaip“.
Nors Kaune Nanees jaučiasi kaip namuose, tačiau keleto dalykų vis vien pasiilgsta. Egipte mergina paliko šeimą ir draugus, kuriems kartais labai norėtųsi parodyti atrastas Kauno vietas. Gaminti egiptietišką maistą čia kartais pritrūksta reikiamų ingredientų arba jie labai brangūs. „Ilgiuosi „wara‘a enab“, vynuogių lapų suktinukų su ryžiais“ – prisipažįsta Nanees. Be to, merginai trūksta saulės ir jūros. Pavargusi nuo Kairo triukšmo Nanees dažnai išvykdavo dienai į Aleksandriją – miestą prie Viduržemio jūros. Nuraminu ją prižadėdama saulėtą lietuvišką vasarą ir vaizdus į Baltijos jūrą Nidoje.
Pokalbio metu pastebiu Egipto ir Europos gretinimą, todėl klausiu Nanees, ką jai reiškia europietiškumas ir kiek jos akimis europietiškas yra Kaunas. „Atviri, organizuoti ir daug dirbantys žmonės, aktyvi ir mažiau religijos ir tradicijos formuojama visuomenė, daugiau pagarbos žmogaus ir moterų teisėms, individualus sprendimų priėmimas, atvirumas naujoms idėjoms, istorinės vietos“ – visa tai Nanees reiškia Europą. Nors Egiptas patyrė Europą per Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijinį dominavimą (apie tai primena nemažas kiekis prancūziškos kilmės žodžių Egipto arabų kalboje), Nanees pastebi, kad šiuo metu Egipte daug labiau matoma ir girdima Amerika, todėl vaizdas apie Europą gali būti nepilnas. Egipte sakoma, kad jeigu nori uždirbti pinigų, turi dirbti kaip europietis. Europa įsivaizduojama kaip labai aktyvaus gyvenimo ritmo ir didžiulio streso vieta. Tačiau Nanees patirtis Kaune kitokia. Čia ji patiria ramybę, žmonės juda lėtai, sutinka nemažai vyresnių žmonių, kurie jau nebedirba, o taip pat yra tokių, kurie nepritaria europietiškai įvairovės idėjai.
Pokalbiui artėjant prie pabaigos, kartu svarstome, kodėl Europos Solidarumo Korpuso programa, organizuojama ir finansuojama Europos Sąjungos, neapsiriboja savanoriais iš šalių-narių, bet kviečia programoje dalyvauti ir Europos kaimynes – Rytų Europos, Kaukazo, Viduriniųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos (tarp jų ir Egipto) šalis. Žvelgiant iš programos perspektyvos, tai yra dalis Europos Sąjungos kaimynystės politikos – norime turėti draugiškus kaimynus ir suprantame, kad geri santykiai su jais lemia ir mūsų pačių gerovę. Nanees pastebi, kad net ir tarptautinių savanorių iš įvairių Europos šalių grupėje jauni žmonės nedaug ką žino apie arabų šalis, panašumus ir skirtumus tarp jų, skirtingus arabų kalbos dialektus ar skirtingas kalbas. „Kartą kalbėjau su vyresniu žmogumi, kuris pavadino mane „afrikiete“. Nustebau, nes Egiptas turi labai specifišką identitetą, kurio neapibrėši žemyno pavadinimu.“ – dalinasi Nanees. Mergina daug pasakoja apie Egipto istoriją, įvairius kultūrinius sluoksnius, musulmonų ir kriščionių bendruomenes, kurios abi užima labai svarbias vietas Egipto istorijoje, nors daugelis Egiptą laiko musulmoniška valstybe. Apie tai, ar yra krikščionis, ar musulmonas, Egipte žmonės beveik neklausia vieni kitų. Nanees yra musulmonė, tačiau turi draugų krikščionių, su kuriais kartu švenčia krikščioniškas ir musulmoniškas šventes. „Man svarbu, kad Europoje žmonės geriau suprastų Egiptą ir jo įvairovę.“
„Ko linki Kaunui?“ – klausiu Nanees. Ji šypsosi ir atsako, kad linki ramybės, daugiau šviesos gatvėse (daugiau žibintų), daugiau laiko praleisti viešose vietose, susitinkant vieniems su kitais. Tikinu ją, kad tai vis dėl blogo oro, tačiau Nanees manimi nepatiki: „Egipte žmonės viešai leidžia laiką iki pat vidurnakčio net ir blogiausiu oru. Jei šalta, gali prisėsti kavinėje, nusipirkti šilto gėrimo ar maisto, bendrauti ir džiaugtis – blogas oras ne pasiteisinimas!”
